KODEKSAS KAIP
DIVERSIJA
2011 Seimui
teks priimti naują Lietuvos Vidaus vandenų transporto kodeksą. Jis reglamentuos
laivybą Lietuvos upėse bei ežeruose, reguliuos vandenų bei žemės nuosavybės
santykius.
Teisėtumas
vietoje teisingumo. Senasis kodeksas buvo
priimtas 1996 metais. Šiaip jau kodeksu priimta vadinti teisės aktų sistemą.
Tačiau šiame tebuvo dirbtinai išpūstas, supainiotų ir miglotų sąvokų bei formuluočių kratinys. Toks idealiai tiko
visuomenės turto grobstymui arba privatizavimui pagal principą „vsio
zakonno” t.y. kas parašyta tas teisėta.
Matydami tokį
„teisingumą” sąžiningi piliečiai prarado tikėjimą savo valstybe. Prasidėjo
emigracija. Po trumpo blaškymosi nusistovėjo vyraujanti kryptis į Skandinaviją,
Nyderlandus, Jungtinę karalystę. Išeiviai pasakoja, kad tose šalyse jie randą
pagarbą, teisingumą, veiklos laisvę. Įdomus sutapimas, būtent šiomis vertybėmis
grindžiamas jūrinių šalių dominavimas pasaulyje. Olandija mažesnė už Lietuvą, o
jos biudžetas didesnis už Rusijos.
Laisva
mintis.
Valstybes kuria tautos. Kokia tauta, tokia ir valstybė. Jūrinių tautų sėkmę
lemia ne laivai ar gamtos turtai, bet jūriniai papročiai ir tradicijos. Ar gali
lietuviai tapti jūrine tauta, o Lietuva klestinčia šalimi? Pesimistas purto
galvą. Jis niekuo netiki, todėl niekuo nesirūpina manydamas, kad tam yra „kompetentingos”
institucijos. Optimistas pats svarsto ką ir kaip daryti, o sukaupęs žinių ima
veikti.
Viskas prasideda nuo sumanymo. Žmogus mąstanti ir
progresuojanti būtybė. Ne vienas patyrė, kad vos tik laisva mintis įgauna
aiškią sumanymo formą ji būtinai realizuojasi. O kai tą pačią mintį unisonu
pasigauna šimtai ar tūkstančiai galima tikėtis stebuklo. „Baltijos kelyje” tvyrojo vieninga aiški
mintis, kuri virto kūnu – blogio imperija subyrėjo savaime.
Stebuklingas žodis. Kai nuolat bendraujama su vėjų vandenų ir stichijomis
neišvengiamai kaupiasi tam tikri specifiniai gebėjimai, kurių visumą priimta
vadinti jūrine nuovoka. Ji radikaliai
keičia visuomenę ypač tais atvejais, kai tas bendravimas laisvas, pramoginis.
Šis procesas kai kuo primena pavasarį: dingsta
sniegai, upės išneša ledus, grįžta paukščiai. Kaip tik tada prasideda ir didžioji
arba masinė laivyba. Jūrinės tautos ją vadina tiesiog jachtingu. Kalbos
tvarkytojas suriks: stop, lietuvių kalboje tokio žodžio nėra! Netikėkite, žodį „jachtingas”
buvo uždraudę tik proletarų ir nacių diktatoriai, turėję liguistą polinkį
bijoti. Jie puikiai žinojo, kad jachtingas, alsuojantis laisva dvasia,
atsakomybe ir savitarpio supratimu bet kokią diktatūrą gali į nieką paversti. Vertas
dėmesio faktas: pasaulyje jachtų yra dešimt kartų daugiau nei visų kitų laivų
kartu. Dar įspūdingesnė yra jachtų vadų (kapitonų) skaičiaus persvara. Vis
dėlto jachtingo jėga slypi ne statistikoje, o žodyje, kuriuo prasideda jachtingo
sąvokos apibrėžimas: jachtingas – laisvasis (nekomercinis) pramoginis
plaukiojimas. Žodis „laisvė” visų rūšių tironams kelia panišką baimę. Tą baimę išduoda
istorijos klastojimas, gulagai, „geležinės uždangos” ir … migloti „teisės aktų”
kodeksai.
Šiandienė Rusija
– TSRS proletarų diktatūros tradicijų tęsėja. Jos karinė doktrina savo priešais
nurodo jūrines šalis bet nutyli priežastį – jūrinę kultūrą. Jūrinės kultūros esmę
apibrėžia trys sąvokos: Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus solidarumas. Tos
sąvokos mirtinai pavojingos visoms blogio atmainoms: imperijoms ir
monopolijoms, prievartai ir korupcijai, sukčiavimui ir vogimui.
Kaip visa tai veikia ? Laisvė išskleidžia kūrybinę mintį – galingiausią
iš visų energijų, o Teisingumas ir Solidarumas formuoja aukščiausios kokybės
piliečius, kurie tą mintį generuoja. Tos sąvokos užsimezga kūdikystėje klausant
lopšinių ir sekamų pasakų. Teisingumo, vidinės drausmės solidarumo jausmas stiprėja
kiekvieną dieną. Jaunystėje tą supratimą ugdo ir tobulina įvairios komandinio
sporto šakos. Jas karūnuoja jachtingas. Ne veltui britai vadina jį „karališkuoju
sportu” bei sieja su karališkuoju t.y. kariniu laivynu. Jachtingo mąstą atskleidžia
skaičiai: Norvegijoje kas penktas, Naujojoje Zelandijoje net kas trečias (!)
žmogus turi nuosavą jachtą, skirtą laisvam, pramoginiam plaukiojimui ir tik kartais
lenktynėms. Keliaujantys į
Vakarus turi progų matyti aibes tokių laivelių upėse, ežeruose, įlankose, ar specialiai pastatytuose jachtų uostuose.
Pastarųjų įvairovei apibūdinti reikėtų atskiro leidinio.
Lemtingos sąvokos. Kas yra jachta, apibrėžti nėra paprasta jau vien
dėl begalės jų tipų. Sovietmečiu visos respublikos jachtomis galėjo
vadinti tik burinius laivelius skirtus sportui t.y. treniruotėms ir varžyboms. Lygiai
tą patį teigia ir 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas. Laimei, egzistuoja vieningas juridinis
jachtos apibrėžimas. Jį pateikia Tarptautinis jūrinių terminų žodynas,
kuris pakartotinai leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Rusų kalba
tokio nėra. Ne dėl taupumo. Priežastis kita, ideologinė.
Jachta. Minėto žodyno apibrėžimas lakoniškas:
„Jachta – bet koks laivas
naudojamas išskirtinai pramogai. Tuo ji skiriasi nuo komercinių, mokslinių ar
karinių laivų. Valstybinės jachtos naudojamos valstybių vadovų jūriniams vizitams.
Jachtoms galioja dauguma laivybos įstatymų, tačiau jas gali saistyti ir kurio
nors jachtklubo vidaus taisyklės, kurios pabrėžia juridines jachtų teises bet
ne prievoles”. Paskutinis sakinys glumina kiekvieną
postsovietinį biurokratą: nejaugi jachtai negalioja laivybos įstatymai, nesiderinantys su taisyklėmis klubo, kuriame toji
jachta registruota? Dar aiškiau pasisako oficialus 1980 metų leidinys „Jachtingo teisė”:
„Bet kuriuo atveju savarankiškų jachtingo
asociacijų (t.y. jachtklubų) sprendimai turi p i r m e n y b ę prieš valstybinių institucijų sprendimus. Ši
taisyklė užtikrina jachtingo laisvę visuose (vidaus, pakrančių ir atviros
jūros) vandenyse”. Iš
viso to seka, kad nacionaliniai laivybos aktai turi būti derinami su
jachtklubais. Jeigu taip, tai kas yra jachtklubas?
Jachtklubas. Jachtklubas arba jachtininkų klubas yra savarankiška, nevyriausybinė
asociacija. Tai beje pati seniausia (po golfo) klubų atmaina. Daugelyje šalių įstatymai
saugo esminę klubų tradiciją, kuri skelbia: „joks valstybės pareigūnas, jokia valstybės institucija negali kištis į
klubų (asociacijų) vidaus veiklą”. Nuo 1995
metų toks įstatymas veikia ir Lietuvos Respublikoje.
Jachtingas
(kaip ir karinis laivynas) – ypatinga, savarankiška ir privilegijuota laivybos
atmaina. Jachtklubų privilegijos tėra kuklus atlygis už jūrinio mentaliteto
ugdymą, nes tik per jachtingą tautose atsiranda jūrinė nuovoka, plinta jūrinės
tradicijos ir jūrinė kultūra. Tik taip (ir ne kitaip) atsiranda jūrinės tautos,
kurių valstybės absoliučiai dominuoja pasaulyje.
Kodekso skylė. Senasis 1996 metų Vidaus vandenų transporto
kodeksas net neužsimena apie tokias svarbias sąvokas kaip jachta, jachtklubas,
jachtingas, jachtų uostas, marina, muziejinis uostas. Reikalas tame, kad užsiminus
tektų tas sąvokas išaiškinti, o tai būtų sutrukdę „įteisinti” visuomeninio jachtklubų
turto privatizavimą, t.y. išgrobstymą.
Čekisto fokusas. Rusijoje leidžiamas žurnalas „Katera i jachty” antrame 2010 metų numeryje
pranešė aptikęs kuriozą. Pasirodo, Rusijos Federacijoje tebegalioja 1938 metų (!)
įsakymai parašyti Vidaus vandenų laivybos narkomo N.I. Ježov. Šis Lietuvos
žemėje (Veiveriuose) gimęs ir vos dvi klases tebaigęs veikėjas buvo tapęs NKVD
šefu – budeliu. Po to jis vadovavo TSRS vidaus vandenų laivybai, kur irgi paliko
savo čekistinį pėdsaką.
Buvęs
čekistų vadas įsakė teritorinius TSRS vandenis laikyti vidaus vandenimis (t.y.
neturinčiais išėjimo į jūrą). Nuo tada joks laivas į TSRS – Rusijos „vidaus vandenis” negali nei įplaukti nei
išplaukti be specialaus čekistų (saugumiečių) leidimo.
Grėsmė. Dabar tas jo pėdsakas kelia grėsmę Kuršių
marioms. Čia aptariamas kodeksas ketina Kuršių marias paskelbti … vidaus
vandenimis (t.y. neturinčiais išėjimo į jūrą). Aukštus postus užimantiems pareigūnams nerūpi, kad Kuršių
marių vanduo būna sūrus, jose plaukioja jūriniai laivai, farvaterius aprašo „Baltijos
jūros locija”, juos žymi švyturiai, vedlinės, bojos, o atstumai matuojami jūrmylėmis.
Tie mūsų pareigūnai turi savo logiką. Ji išties verta dėmesio: „pietinę Kuršių marių dalį Rusija
administruoja kaip vidaus vandenis (mat jie
„neturi” išėjimo į jūrą. Taip nusprendė … draugas N.I. Ježovas). Tačiau marių vandenys maišosi, o jei taip tai ir šiaurinę
– lietuvišką marių dalį kodeksas skelbs vidaus
vandenimis”.
Slaptas
tikslas. Kad ši
suktybė liktų nepastebėta naujasis kodeksas rengiasi nutylėti terminą
„pakrančių vandenys” (pamiršo, kam nepasitaiko). Kai tik Seimas tokį kodeksą
priims, Kuršių marios žaibiškai taps vidaus
vandenimis, kurie, kaip žinia, gali būti ir … privatūs.
Esama ženklų
rodančių, kad marių akvatorijos ir pakrantės privatizavimui jau parengtos. Rytinėje
pusėje jau sukalti basliai su virvėmis. Ant jų kaba skydai: privati valda –
įplaukti draudžiama. Atsakingi pareigūnai pasirengė eilinį kartą pagadinti orą savo
pelėsiais. Tų pelėsių vardas: „vsio zakonno” t.y. kas parašyta
tas teisėta.
Kaip
tai vadinasi? Nors senasis kodeksas dirbtinai išpūstas jame neatsirado
vietos sąvokoms, nuo kurių priklauso tautos ateitis. Užtat ten buvo viskas, ko
reikėjo visuomenės turto grobstymui. Ar
naujasis Lietuvos Respublikos Vidaus vandenų transporto kodeksas bus toks pat
kaip ir jo pirmtakas? Jei taip, tai emigrantų srautas ir toliau augs, pilietiškumas
tirps, o valstybė silpnės. Kaip vadinti veiksmus kuriais siekiama silpninti
valstybę? Sąvokų žodyne yra žodis, kuris tai apibrėžia – diversija.
Faktai:
- 1917 Rusijojevaldžią uzurpavo „proletarų diktatūra”, kurios cenzūra „jachtingą” pakeitė„buriavimu”. Visos sovietų respublikos jachtomis turėjo vadinti buriniuslaivelius, o sportinių laivelių prieplaukas – jachtklubais.
- 1933 Vokietijojeįvedus diktatūrą visi jachtklubai buvo suvalstybinti, o jų vadais paskirti patikiminaciai. Angliškas žodis jachtingas buvo pakeistas vokišku – Sportschiffahrt(pramoginė, ne „sportinė” laivyba). Savo teises, privilegijas ir nuosavybę VFR
jachtklubai atgavo tik po 1980, o VDR po 1990 metų.
- Nuo 1926 metų savodiktatorių turėjo ir Lietuva. Užtat 1935 m Kaune įkurtoji Lietuvos BuriuotojųSąjunga galėjo veikti tik kaip valstybinės institucijos (Sporto rūmų) padalinys.
- Tokia pat situacijabuvo ir Lenkijoje.
- Užtat Klaipėda dėlkrašto autonomijos buvo tarsi oazė. Joje iki 1939 laisvai kūrėsi ir veikė tradiciniaijachtklubai turėję angliško pavyzdžio statutus. Vienintelis suvaržymas buvo pasieniokontrolė įvesta dėl karo stovio su Lenkija.
- Po 1945 įvestas„geležinės uždangos” režimas panaikino visus devynis (!) uostamiesčio jachtklubus.
- Nepaisant to, jachtingotradicijos Klaipėdoje teberuseno. Smiltynės jachtų uoste buvo žmonių, kurie rūpestingaisaugojo jūrinio paveldo likučius. 1980 partijos paskirtas naujas jachtklubo viršininkassurengė komunistinę talką prieš „fašistines senienas”. Per pusdienį buvo sudeginta
didžiulė marinistinė kolekcija dešimtmečius kaupta jachtingo muziejui. Entuziastai pasirašę peticiją spėjo
išgelbėti vos kelis jachtų korpusus.
Šis
straipsnis iš esmės yra anos peticijos tąsa. Lietuva dar klaidžioja miglose, o mūsų emigrantai jau aptiko takus, kurie veda į
garbingą, orų gyvenimą. Yra ir vartai į tokį gyvenimą – jūrinė kultūra. Tie vartai
atsidaro patys. Tereikia aiškaus supratimo, ką reiškia Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus
Solidarumas. Tas supratimas – jūrinė nuovoka, kuri irgi atsiranda savaime. Nereikia prabangių
griozdiškų jachtų, užtenka baidarės ar valties. Svarbiausia, padėkite vaikams,
kai tie pajunta norą darytis laivelius ir plaukioti jais.
Kostas Frankas
LR Jūrinės istorijos ir kultūros klubo “Budys”pirmininkas